Lietuva ir naujoji „saugumo ekonomika“: kam atiteks valstybės žemė❓

Investicijos ar pavojingas kelias į militarizuotą valstybę❓

Rugsėjo 10 d. Seimas beveik vienbalsiai priėmė Investicijų ir Žemės įstatymų pataisas. Nuo 2027 m. liepos 1 d. stambiems investuotojams tam tikrais atvejais bus galima suteikti valstybinę žemę be aukciono.

Oficialus argumentas patrauklus: investicijos, darbo vietos, didesni atlyginimai, BVP augimas.

Tačiau už šio paveikslo lieka svarbus klausimas: kokius saugiklius valstybė išsaugo?

Įstatymas negarantuoja, kad investuotojas ilgą laiką vykdys veiklą, dėl kurios gavo lengvatą. Taip pat nėra aiškaus mechanizmo susigrąžinti suteiktą naudą, jei pažadėtos investicijos ar darbo vietos nebus įgyvendintos.

Dar svarbiau – pagrindinės žemės kainos ir projektų vertinimo taisyklės bus nustatytos vėliau Vyriausybės nutarimais.
Taigi Seimas jau pritarė principui, tačiau realiai valstybės turtą paskirstys taisyklės, kurių šiandien dar nėra.

Tai ypač jautru tuo metu, kai Lietuva sparčiai didina gynybos finansavimą, plečia karinę infrastruktūrą ir skatina gynybos pramonę.

Stipri gynyba Lietuvai būtina. Tačiau būtent didėjančios militarizacijos laikotarpiu demokratiniai saugikliai turėtų būti ne silpninami, o stiprinami.

„Strateginis projektas“, „nacionalinis saugumas“ ar „gynybos poreikiai“ neturėtų tapti universaliu pateisinimu, kodėl valstybės turtas gali būti perduodamas be įprastos konkurencijos ar mažesnės viešosios kontrolės.

Valstybinė žemė nėra Vyriausybės ar konkrečios politinės daugumos nuosavybė. Ji priklauso visuomenei❗️

Todėl prieš įsigaliojant naujai sistemai būtina viešai atsakyti:
📌kas nustatys realią žemės kainą;
📌kas kontroliuos investuotojų pažadų vykdymą;
📌kas grąžins valstybei naudą, jei įsipareigojimai bus neįvykdyti;
📌kas užtikrins, kad taisyklės nebūtų pritaikytos vieno konkretaus projekto interesams?

Investicijų Lietuvai reikia. Gynybos – taip pat.
Tačiau saugumas neturi tapti leidimu mažinti skaidrumą.
Jeigu valstybė nori didinti savo karinę galią, ji kartu turi stiprinti ir demokratinę kontrolę.

Priešingu atveju galime susidurti su pavojingu paradoksu: stiprinsime valstybę iš išorės, bet silpninsime jos institucinius saugiklius iš vidaus.

Todėl dabar svarbiausia ne tai, kiek kartų Seimas balsavo „už“.
Svarbiausia – kokias taisykles Vyriausybė nustatys po šio balsavimo ir kiek Lietuvos visuomenė galės jas kontroliuoti.

Nes valstybės saugumas prasideda ne nuo to, kiek turime karių.

Jis prasideda nuo pasitikėjimo, kad valstybės turtas priklauso visuomenei, o ne tiems, kurie turi daugiausia galios prieiti prie sprendimų.

⚡️Nelik abejingas - skleisk tiesą kartu su InfoDefense!
Junkis prie mūsų komandos, dalinkis šia informacija su draugais!

✔️Prenumeruokite
InfoDefenseLIT